Vakarinė mokykla, kurios 5 dalių programoje nuo spalio iki gruodžio mėn. – internetu pasiekiamos diskusijos, pristatymai ir skaitymų grupės apie Rytų ir Vakarų kultūrinio autonomizmo istorijas bei praktikas.

„Laisvė“ – daugelio modernių kultūrinių judėjimų tikslas, į kurį kultūrinis autonomizmas, atsiradęs XX a. 7-ojo dešimtmečio pabaigoje, žvelgė kritiškai tiek iš kultūrinės, tiek iš politinės pusės. Autonomizmas – vienas pavadinimas visai eilei įvairių 7–10-ojo dešimtmečių kairiųjų politinių judėjimų, kuriuos jungė nepasitikėjimas politinėmis partijomis bei oficialiomis profesinėmis sąjungomis. Autonomistai dalyvavo skvoterių, „laisvojo radijo“, zinų ir miestų bendruomenių judėjimuose. Šis naujas požiūrio į kultūrinę laisvę taškas laikui bėgant pritraukė vis daugiau šalininkų ir per ateinančius dešimtmečius plačiai pasklido po pasaulį. Kelių į autonomiją – daugybė, ir kiekvienas jų nužymėtas atitinkama vietos, kurioje jis vystomas, regionine specifika.

„Kelių į autonomiją“ vakarinė mokykla skirta šių kelių tyrinėjimui per dialogą tarp Rytų ir Vakarų mąstytojų, aktyvisčių/tų ir meninink(i)ų. Pagrindiniai klausimai, į kuriuos ieškosime atsakymų: Kaip Rytų Europoje atsirado kultūrinio autonomizmo idėjos? Kokias tradicijas ir pertrūkius galime išskirti šiame kontekste? Kuo autonomizmas galėtų būti aktualus šiuolaikinėms meninėms / kultūrinėms / politinėms strategijoms? Kokios buvo jo nesėkmės ir kaip galėtume jas permąstyti? Kaip autonomizmo trūkumai ir galimybės siejasi su istorinio avantgardo problemomis bei moderniosiomis filosofinėmis tradicijomis? Galiausiai – kaip šie kultūrinės autonomijos supratimai kyla iš darbo judėjimų ir kritiškai juos permąsto per kultūros darbuotojų sąjungas bei kitas darbuotojų organizavimosi praktikas?

INFORMACIJA DALYVĖMS/IAMS

Vakarinės mokyklos užsiėmimai – penkios skaitymų grupės sesijos ir penki su jomis susiję vieši pristatymai – vyks internetu. Nors dalyvavimas visoje programoje nėra būtinas, rekomenduojame į „Kelius į autonomiją“ žvelgti kaip į vientisą neformalų kursą: sesijos bus susijusios viena su kita ir laikui bėgant sieks vystyti bendruomenines žinias apie autonomizmą ir šiandien jo siūlomas strategines galimybes.

SESIJOS

  • Įvadas į kultūrinį autonomizmą: Mokomės nedirbti
  • Spalio 6 d. Skaitymo grupė: Stevphen Shukaitis, Learning Not to Labor
  • Spalio 8 d. Diskusija: Stevphen Shukaitis x Tomas Marcinkevičius
  • Kultūrinio darbo laisvė kaip prekinis fetišas
  • Spalio 18 d. Skaitymo grupė
  • Spalio 19 d. Diskusija: Ana Vilenica x Agnė Bagdžiūnaitė
  • TBA
  • Lapkričio 2 d. Skaitymo grupė
  • Lapkričio 3 d. Diskusija: Marina Vishmidt x Ewa Majewska
  • Sąjungos ir kultūros darbuotojai
  • Lapkričio 30 d. Organizacinė grupė
  • Gruodžio 1 d. Diskusija
  • Autonomija edukacijoje
  • Gruodžio 14 d. Skaitymo grupė
  • Gruodžio 15 d. Diskusija

Pokalbis #1

Spalio 8 d., 19 val.

Kultūrinis autonomizmas: Mokomės nedirbti

  • Stevphen Shukaitis
  • Tomas Marcinkevičius

Diskusija bus transliuojama gyvai ir prieinama be registracijos Kauno menininkų namų FB paskyroje. Renginys vyks anglų k.

Autonomistai įsivaizdavo pasaulį, kuriame sparčiai gausėtų naujų kūrybinės išraiškos formų, atsirandančių per masinį atsisakymą užsiimti nereikšmingu, sielą žudančiu darbu. Pirmojoje vakarinės mokyklos sesijoje aptarsime įvairias kultūrines strategijas, kuriomis autonomistai siekė išmokti ne(be)dirbti, jų trūkumus ir potencialą atitinkamuose kontekstuose. Užsiėmimus ves Stevphen Shukaitis ir Tomas Marcinkevičius, kurie apsvarstys šią problematiką regionų, kuriuose asmeniškai pirmiausiai susidūrė su autonomistine politika, kontekste – XX a. 10-ojo dešimtmečio Brukliną (Shukaičiui) bei XXI a. pradžios Alytų, Kauną ir Vilnių (Tomui).

Skaitymai #1

Spalio 6d., 19 val.

Kviečiame registruotis skaitymams adresu: paths.to.autonomy@gmail.com

PDF

Pirmojoje skaitymų grupės sesijoje skaitysime Shukaičio tekstą „Mokomės nedirbti“ („Learning Not to Labor“, 11 puslapių). Straipsnis peržvelgia atsisakymo dirbti kaip (post)autonomistinės politinio pasipriešinimo strategijos istoriją ir persidengimą su kultūriniu/meniniu darbu – tendenciją, kuri iki šių dienų bent iš dalies apibrėžia daugumą (post)autonomistinių politinių praktikų. Be to, tekste trumpai pristatoma dalis pagrindinės autonomizmo terminologijos ir problemos: tai, kad „kultūrinė politika tampa pakaitalu visoms kitoms politikos rūšims“. Kita vertus, autonomizmas siūlo ir išeitį iš šios aklavietės: susikoncentruoti į nuolat kintančią klasinės kompozicijos kategoriją. Tekstą skaitymams rasite čia čia.

Pokalbis #2

Spalio 19 d., 19 val.

Kultūrinio darbo laisvė kaip prekinis fetišas

  • Ana Vilenica
  • Agnė Bagdžiūnaitė

Diskusija vyks anglų k. ir bus transliuojama tiesiogiai Kauno menininkų namų FB paskyroje. Registracija nereikalinga.

Visos, kurioms teko pergyventi tranziciją iš valstybinio socializmo į rinkos parlamentarizmą, esame girdėjusios pažadus apie autonomiją, kurią mums suteiks „pagerintoji“ neoliberalaus kapitalizmo kultūra. Tačiau kam iš tiesų buvo naudingos tariamos laisvės, atneštos rinka grįstos viešosios kultūrinės infrastruktūros restruktūrizacijos? Kuris subjektas „mėgaujasi“ rinkos kapitalizmo žadėta autonomija: socioekonomiškai saugių kultūros darbuotojų kolektyvai AR rezervinė prekariškų, „nepriklausomų“ kultūros antreprenerių armija?

Diskusijos dalyvės kritiškai pažvelgs į populiarų pasakojimą, neva sociokultūrinė autonomija „socialistiniame totalitarizme“ paprasčiausiai neegzistavo. Pasak jų, autonomija šiose visuomenėse reiškėsi formomis, nukrypstančiomis nuo hegemoninio vakarietiško jos supratimo ir netgi metančio jam iššūkį. Koncentruodamasi į menininkų kolektyvus ir grupes, o ne į individualizuotą meno gamybą, A. Vilenica pristatys „neinstitucinį“ vaizduojamąjį Jugoslavijos ir post-Jugoslavijos meną bei jo socioekonominį kontekstą. Tuo tarpu A. Bagdžiūnaitė apžvelgs autonomijos formas, gyvavusias sovietinio laikotarpio „kultūrnamiuose“, bei jų įtaką ir potencialą dabarčiai. Savo tyrime ji remiasi Lietuvos kultūros centrų (po 1990 m.) ir kultūros namų (prieš 1990 m.) darbuotojų interviu ir įžvalgomis.

Ana Vilenica priklauso Serbijos pasipriešinimų iškraustymams organizacijai „Roof“, „Radical Housing Journal“ kolektyvui, žurnalo socialiniams judėjimams ir apie juos „Interface“ Vidurio ir Rytų Europos redkolegijai bei organizacijai EAST („Essential Autonomous Struggles Transnational“).

Agnė Bagdžiūnaitė gyvena ir dirba Kaune, yra lyčių studijų (Centrinės Europos universitetas, Budapeštas) bei politikos mokslų magistrė (Vytauto Didžiojo universitetas, Kaunas). Jos tyrimų interesai – meno ir politikos santykis, kritinio feminizmo, socialinės reprodukcijos ir socialinių judėjimų teorijos.

Skaitymai #2

Spalio 18 d., 19 val.

Internetu, Zoom nuoroda bus suteikta užsiregistravus. Skaitymai vyks anglų kalba. Registracija el. paštu paths.to.autonomy@gmail.com iki spalio 17 d.

PDF

Katjos Praznik straipsnis „Autonomija ar socioekonominio konteksto neigimas? Slovėnijos Nepriklausomų kultūros darbuotojų įstatymo atvejis“ („Autonomy or Disavowal of Socioeconomic Context: The Case of Law for Independent Cultural Workers in Slovenia“). ”

Savo straipsnyje K. Praznik klausia: ar „menininko autonomija“ iš tiesų yra naudinga patiems menininkams? Remdamasi „nepriklausomo kultūros darbuotojo“ statuso įteisinimu Slovėnijoje 1982 m. (tuo metu priklaususioje Jugoslavijos SFR), ji pademonstruoja, kaip šis ėjimas padėjo valstybei pasiruošti kultūrinio darbo neoliberalizacijai ir prekariatizacijai. Pagrindinė straipsnyje keliama problema – „tai, kad kultūros gamintojai savo darbo sąlygas supranta ideologiškai („autonomija“), o ne per klasinius (darbo) santykius“ – iliustruojama pavyzdžiais iš valstybinio socializmo (gerovės valstybės) ir posocialistinių laikų Slovėnijos.

Sesiją moderuoja Tomas Marcinkevičius.

Tekstą skaitymams galite rasti čia: čia.