Vakarinė mokykla, kurios 5 dalių programoje nuo spalio iki gruodžio mėn. – internetu pasiekiamos diskusijos, pristatymai ir skaitymų grupės apie Rytų ir Vakarų kultūrinio autonomizmo istorijas bei praktikas.

„Laisvė“ – daugelio modernių kultūrinių judėjimų tikslas, į kurį kultūrinis autonomizmas, atsiradęs XX a. 7-ojo dešimtmečio pabaigoje, žvelgė kritiškai tiek iš kultūrinės, tiek iš politinės pusės. Autonomizmas – vienas pavadinimas visai eilei įvairių 7–10-ojo dešimtmečių kairiųjų politinių judėjimų, kuriuos jungė nepasitikėjimas politinėmis partijomis bei oficialiomis profesinėmis sąjungomis. Autonomistai dalyvavo skvoterių, „laisvojo radijo“, zinų ir miestų bendruomenių judėjimuose. Šis naujas požiūrio į kultūrinę laisvę taškas laikui bėgant pritraukė vis daugiau šalininkų ir per ateinančius dešimtmečius plačiai pasklido po pasaulį. Kelių į autonomiją – daugybė, ir kiekvienas jų nužymėtas atitinkama vietos, kurioje jis vystomas, regionine specifika.

„Kelių į autonomiją“ vakarinė mokykla skirta šių kelių tyrinėjimui per dialogą tarp Rytų ir Vakarų mąstytojų, aktyvisčių/tų ir meninink(i)ų. Pagrindiniai klausimai, į kuriuos ieškosime atsakymų: Kaip Rytų Europoje atsirado kultūrinio autonomizmo idėjos? Kokias tradicijas ir pertrūkius galime išskirti šiame kontekste? Kuo autonomizmas galėtų būti aktualus šiuolaikinėms meninėms / kultūrinėms / politinėms strategijoms? Kokios buvo jo nesėkmės ir kaip galėtume jas permąstyti? Kaip autonomizmo trūkumai ir galimybės siejasi su istorinio avantgardo problemomis bei moderniosiomis filosofinėmis tradicijomis? Galiausiai – kaip šie kultūrinės autonomijos supratimai kyla iš darbo judėjimų ir kritiškai juos permąsto per kultūros darbuotojų sąjungas bei kitas darbuotojų organizavimosi praktikas?

INFORMACIJA DALYVĖMS/IAMS

Vakarinės mokyklos užsiėmimai – penkios skaitymų grupės sesijos ir penki su jomis susiję vieši pristatymai – vyks internetu. Nors dalyvavimas visoje programoje nėra būtinas, rekomenduojame į „Kelius į autonomiją“ žvelgti kaip į vientisą neformalų kursą: sesijos bus susijusios viena su kita ir laikui bėgant sieks vystyti bendruomenines žinias apie autonomizmą ir šiandien jo siūlomas strategines galimybes.

SESIJOS

  • Įvadas į kultūrinį autonomizmą: Mokomės nedirbti
  • Spalio 6 d. Skaitymo grupė: Stevphen Shukaitis, Learning Not to Labor
  • Spalio 8 d. Diskusija: Stevphen Shukaitis x Tomas Marcinkevičius

  • Kultūrinio darbo laisvė kaip prekinis fetišas
  • Spalio 18 d. Skaitymo grupė
  • Spalio 19 d. Diskusija: Ana Vilenica x Agnė Bagdžiūnaitė

  • Silpnasis pasipriešinimas arba Pavargusios namų šeimininkės protestas
  • Lapkričio 2 d. Skaitymo grupė
  • Lapkričio 3 d. Diskusija: Ewa Majewska

  • Aukštoji kultūra - žemi atlyginimai
  • Gruodžio 1 d. Diskusija: Inicjatywa Pracownicza (Darbuotojų iniciatyva) x Artworkers’ Forum (Meno darbuotojų forumas) x Marina Vishmidt x Emilija Švobaitė x Vaida Stepanovaitė x Noah Brehmer
  • Gruodžio 5 d. Skaitymo grupė

  • Autonomija edukacijoje
  • Gruodžio 15 d. Diskusija: 16beaver
  • Gruodžio 20 d. Skaitymo grupė

Pokalbis #1

Spalio 8 d., 19 val.

Kultūrinis autonomizmas: Mokomės nedirbti

  • Stevphen Shukaitis
  • Tomas Marcinkevičius

Diskusija bus transliuojama gyvai ir prieinama be registracijos Kauno menininkų namų FB paskyroje. Renginys vyks anglų k.

Autonomistai įsivaizdavo pasaulį, kuriame sparčiai gausėtų naujų kūrybinės išraiškos formų, atsirandančių per masinį atsisakymą užsiimti nereikšmingu, sielą žudančiu darbu. Pirmojoje vakarinės mokyklos sesijoje aptarsime įvairias kultūrines strategijas, kuriomis autonomistai siekė išmokti ne(be)dirbti, jų trūkumus ir potencialą atitinkamuose kontekstuose. Užsiėmimus ves Stevphen Shukaitis ir Tomas Marcinkevičius, kurie apsvarstys šią problematiką regionų, kuriuose asmeniškai pirmiausiai susidūrė su autonomistine politika, kontekste – XX a. 10-ojo dešimtmečio Brukliną (Shukaičiui) bei XXI a. pradžios Alytų, Kauną ir Vilnių (Tomui).

Skaitymai #1

Spalio 6d., 19 val.

Kviečiame registruotis skaitymams adresu: paths.to.autonomy@gmail.com

PDF

Pirmojoje skaitymų grupės sesijoje skaitysime Shukaičio tekstą „Mokomės nedirbti“ („Learning Not to Labor“, 11 puslapių). Straipsnis peržvelgia atsisakymo dirbti kaip (post)autonomistinės politinio pasipriešinimo strategijos istoriją ir persidengimą su kultūriniu/meniniu darbu – tendenciją, kuri iki šių dienų bent iš dalies apibrėžia daugumą (post)autonomistinių politinių praktikų. Be to, tekste trumpai pristatoma dalis pagrindinės autonomizmo terminologijos ir problemos: tai, kad „kultūrinė politika tampa pakaitalu visoms kitoms politikos rūšims“. Kita vertus, autonomizmas siūlo ir išeitį iš šios aklavietės: susikoncentruoti į nuolat kintančią klasinės kompozicijos kategoriją. Tekstą skaitymams rasite čia čia.

Pokalbis #2

Spalio 19 d., 19 val.

Kultūrinio darbo laisvė kaip prekinis fetišas

  • Ana Vilenica
  • Agnė Bagdžiūnaitė

Diskusija vyks anglų k. ir bus transliuojama tiesiogiai Kauno menininkų namų FB paskyroje. Registracija nereikalinga.

Visos, kurioms teko pergyventi tranziciją iš valstybinio socializmo į rinkos parlamentarizmą, esame girdėjusios pažadus apie autonomiją, kurią mums suteiks „pagerintoji“ neoliberalaus kapitalizmo kultūra. Tačiau kam iš tiesų buvo naudingos tariamos laisvės, atneštos rinka grįstos viešosios kultūrinės infrastruktūros restruktūrizacijos? Kuris subjektas „mėgaujasi“ rinkos kapitalizmo žadėta autonomija: socioekonomiškai saugių kultūros darbuotojų kolektyvai AR rezervinė prekariškų, „nepriklausomų“ kultūros antreprenerių armija?

Diskusijos dalyvės kritiškai pažvelgs į populiarų pasakojimą, neva sociokultūrinė autonomija „socialistiniame totalitarizme“ paprasčiausiai neegzistavo. Pasak jų, autonomija šiose visuomenėse reiškėsi formomis, nukrypstančiomis nuo hegemoninio vakarietiško jos supratimo ir netgi metančio jam iššūkį. Koncentruodamasi į menininkų kolektyvus ir grupes, o ne į individualizuotą meno gamybą, A. Vilenica pristatys „neinstitucinį“ vaizduojamąjį Jugoslavijos ir post-Jugoslavijos meną bei jo socioekonominį kontekstą. Tuo tarpu A. Bagdžiūnaitė apžvelgs autonomijos formas, gyvavusias sovietinio laikotarpio „kultūrnamiuose“, bei jų įtaką ir potencialą dabarčiai. Savo tyrime ji remiasi Lietuvos kultūros centrų (po 1990 m.) ir kultūros namų (prieš 1990 m.) darbuotojų interviu ir įžvalgomis.

Ana Vilenica priklauso Serbijos pasipriešinimų iškraustymams organizacijai „Roof“, „Radical Housing Journal“ kolektyvui, žurnalo socialiniams judėjimams ir apie juos „Interface“ Vidurio ir Rytų Europos redkolegijai bei organizacijai EAST („Essential Autonomous Struggles Transnational“).

Agnė Bagdžiūnaitė gyvena ir dirba Kaune, yra lyčių studijų (Centrinės Europos universitetas, Budapeštas) bei politikos mokslų magistrė (Vytauto Didžiojo universitetas, Kaunas). Jos tyrimų interesai – meno ir politikos santykis, kritinio feminizmo, socialinės reprodukcijos ir socialinių judėjimų teorijos.

Skaitymai #2

Spalio 18 d., 19 val.

Internetu, Zoom nuoroda bus suteikta užsiregistravus. Skaitymai vyks anglų kalba. Registracija el. paštu paths.to.autonomy@gmail.com iki spalio 17 d.

PDF

Katjos Praznik straipsnis „Autonomija ar socioekonominio konteksto neigimas? Slovėnijos Nepriklausomų kultūros darbuotojų įstatymo atvejis“ („Autonomy or Disavowal of Socioeconomic Context: The Case of Law for Independent Cultural Workers in Slovenia“). ”

Savo straipsnyje K. Praznik klausia: ar „menininko autonomija“ iš tiesų yra naudinga patiems menininkams? Remdamasi „nepriklausomo kultūros darbuotojo“ statuso įteisinimu Slovėnijoje 1982 m. (tuo metu priklaususioje Jugoslavijos SFR), ji pademonstruoja, kaip šis ėjimas padėjo valstybei pasiruošti kultūrinio darbo neoliberalizacijai ir prekariatizacijai. Pagrindinė straipsnyje keliama problema – „tai, kad kultūros gamintojai savo darbo sąlygas supranta ideologiškai („autonomija“), o ne per klasinius (darbo) santykius“ – iliustruojama pavyzdžiais iš valstybinio socializmo (gerovės valstybės) ir posocialistinių laikų Slovėnijos.

Sesiją moderuoja Tomas Marcinkevičius.

Tekstą skaitymams galite rasti čia: čia.

Pokalbis #3

Lapkričio 3 d., 19 val.

Silpnasis pasipriešinimas arba Pavargusios namų šeimininkės protestas

  • Ewa Majewska

Diskusija vyks anglų k. ir bus transliuojama tiesiogiai Kauno menininkų namų FB paskyroje. Registracija nereikalinga.

Mes Rytų Europoje gyvename akseleruotais laikais. 1989 m. prasidėjusi Aksominė revoliucija nušlavė valstybės hegemoniją ir atvėrė vartus korporaciniam bei privačiam kapitalui užvaldyti asmenis bei jų grupes, tuo pačiu dar ir išmontuojant viešosios sferos likučius. „Nėra tokio dalyko kaip visuomenė“, – tepasakė Margaret Thatcher. Jungtinės institucinės politikos ir kapitalo pajėgos jau tris dešimtmečius daro viską, kad šis priežodis virstų realybe. Tad skaitant įvairias „Akseleracionizmo manifestų“ versijas mums belieka šypsotis. Ar beįmanoma judėti dar greičiau, nei jau lekiame? Turėjome prisivyti Vakarus, Europą, pasaulį, globalinį atšilimą, Pietus, Šiaurę, kolonializmą, feminizmą, tarptautinę akademiją, korporacinius darbo režimus, konsumerizmą, internetą, kūrybinį kapitalą, kultūrines industrijas… turėjome nesvarstydamos šokti į šią neoliberalią vėlyvojo kapitalizmo kūdrą ir niekam nerūpėjo pamokyti mus plaukti, tad nemažai mūsų ir nuskendo. Dėl to esame silpnos, bet kartu ir gebančios išgyventi. Aha, Antrasis pasaulis, Rytai – jie beveik tikrąja to žodžio prasme pranyko iš geopolitinių žemėlapių. Nė viena nebesuprantame, iš kur mes.

Vadinasi, mūsų politinio veiksnumo [agency] ir pasipriešinimo supratimas tikriausiai skiriasi nuo tų, kuriuos susikūrė Šiaurė, Vakarai ir Pietūs. Turėtume pradėti nuo frazės „Mes dar nepražuvome“, kuria, beje, prasideda ir Lenkijos bei Ukrainos himnai – giesmės, kurios neva reprezentuoja mus visas, ne tik nacionalistus, tad galime jomis ir pasiremti – bent jau tam, kad atmestume nacionalizmą. Silpnasis pasipriešinimas – tų, kurios ištvėrė ir išgyveno, tų, kurios kovoja toliau. Tų, kurioms tapatybė neduodama arba kurios pačios jos nenori – arba abu vienu metu. Tų, kurios savo politines strategijas įgyvendina tiesiogiai įsitraukdamos į įvykius, bet tuo pat metu užsiima labai įprastais ir paprastais dalykais; tų, kurios dalinasi, taip apeidamos skirtį tarp viešo ir privataus.

Trumpą silpnojo pasipriešinimo sampratos pristatymą (anglų k.) galite rasti čia: https://krisis.eu/weak-resistance/

Ewa Majewska – feministė filosofė ir aktyvistė, gyvenanti Varšuvoje. Dėsto Ščecino meno akademijoje, anksčiau dėstė Varšuvos universitete bei Krokuvos Jogailos universitete, buvo vizituojanti dėstytoja Kalifornijos universitete (Berklyje), Berlyno ICI ir Vienos IWM institutuose. Išleistos keturios jos knygos ir apie 50 straipsnių bei esė akademiniuose ir neakademiniuose žurnaluose bei rinkiniuose, įskaitant „e-flux“, „Third Text“, „Journal of Utopian Studies“ ir „Jacobin“. Šiuo metu tyrinėja Hegelio filosofiją, daugiausiai dėmesio skiria dialektikai ir silpnumo sampratai, kritinio feminizmo teorijai bei antifašistinėms kultūroms. 2021 m. bus išleista naujausia E. Majewskos knyga Feminist Antifascism. Counterpublics of the Common (Feministinis antifašizmas. Bendrijų kontr-viešoji erdvė).

Skaitymas #3

Lapkričio 2 d., 19 val.

Vyks Internetu, Zoom nuoroda bus suteikta užsiregistravus. Skaitymai vyks anglų kalba. Registracija el. paštu paths.to.autonomy@gmail.com

PDF

Ewa Majewska, „Feministinis nesėkmės menas, Ewa Partum ir Silpnųjų avangardas“ („Feminist Art of Failure, Ewa Partum and the Avant-garde of the Weak“)

Kaip dekonstruoti hegemoniją nepasiduodant hegemono instrukcijoms? Savo straipsnyje Majewska žvelgia į vienos pirmųjų (aktyviai kūrusios nuo 7-ojo dešimtmečio) Lenkijos menininkių-feminisčių, Ewos Partum, darbus per silpnojo pasipriešinimo – silpnojo universalizmo, silpnojo mesianizmo, silpnosios minties, silpnųjų galios, silpnųjų ginklų ir, žinoma, (kreivojo) nesėkmės meno – prizmę. Tokiuose darbuose, kaip „Erdvės legalumas“, „Duoklė Solidarumui“, „Kvailė“ ir „Moterys, santuoka – prieš jus!“, Partum nagrinėjo galimybes „sunaikinti vyriškąją hegemoniją [mene ir visuomenėje], neprisiimant autoriteto ar ekspertės vaidmens“. Atmesdama „netikrą skirtį“ tarp melancholiškojo ir besipriešinančiojo feministinio meno (bei tarp melancholijos ir pasipriešinimo apskritai?), Majewska pristato kelis būdus priešintis patriarchaliniam neoliberalizmui „be sunkios dramaturgijos, heroiškų gestų ir mesianistinių vilčių naštos“.

Sesiją moderuos Tomas Marcinkevičius.

Tekstą galima rasti čia.

Pokalbis #4

Gruodžio 1 d., 20 val.

Aukštoji kultūra – žemi atlyginimai!

  • Inicjatywa Pracownicza (Darbuotojų iniciatyva)
  • Artworkers’ Forum (Meno darbuotojų forumas)
  • Marina Vishmidt
  • Emilija Švobaitė
  • Vaida Stepanovaitė
  • Noah Brehmer

Diskusija vyks anglų k. ir bus transliuojama tiesiogiai Kauno menininkų namų FB paskyroje. Registracija nereikalinga.

2019 m. gegužę kultūros darbuotojos, priklausančios Lenkijos profesinei sąjungai „Inicjatywa Pracownicza“ („Darbuotojų iniciatyva“) pradėjo kampaniją „Aukštoji kultūra – žemi atlyginimai“ („Pełna kultura – puste konta“), kuria reikalauja geresnių darbo sutarčių ir atlyginimų. 2020 m. rugpjūtį Londono „Tate Modern“ galerijos darbuotojos, palaikomos „Artworkers’ Forum“ („Meno darbuotojų forumo“), paskelbė streiką reaguodamos į naujienas, kad komercinis galerijos padalinys „Tate Enterprises“ atleidžia daugiau nei 300 darbuotojų, nepaisant 1,57 mlrd. svarų paramos, kurią Britanijos vyriausybė suteikė kultūros sektoriui. Visoms mums puikiai žinoma, kad darbą Lietuvos kultūros sektoriuje lydi nelygybė, maži atlygininimai ir „lanksčios“, nuo projektų tiesiogiai priklausomos sutartys (kurių kartais ir apskritai nebūna) – ar galėtų kovoje su šiomis problemomis mums padėti profesinės sąjungos? Šįkart kalbėsime apie tai, kodėl Lietuvoje svarbu sukurti kultūros darbuotojų profsąjungų judėjimą. Taip pat apsvarstysime, kaip profsąjungos galėtų būti šis tas daugiau, nei vien ekonominės institucijos, ir prisidėti prie autonomiškos politinės bei kūrybinės raiškos. Diskusijoje dalyvaus „Inicjatywa Pracownicza“ ir „Artworkers’ Forum“ atstovės, bei Marina Vishmidt, Emilija Švobaitė, Vaida Stepanovaitė ir Noah Brehmer.

Daugiau apie „Inicjatywa Pracownicza“ kampaniją (anglų kalba): https://www.ozzip.pl/english-news/item/2663-high-culture-low-wages

„Artworkers’ Forum“ peticija, palaikanti meno mokyklų darbuotojų streiką: https://www.metamute.org/community/your-posts/four-fights

Skaitymas #4

Gruodžio 5 d., 16val.

Registracija el. paštu paths.to.autonomy@gmail.com iki gruodžio 5 d.. Skaitymas vyks internetu, Zoom nuoroda bus suteikta užsiregistravus. Skaitymai vyks anglų kalba.

PDF (p. 139-151)

Airi Triisberg „Meno darbuotojų judėjimas Taline: „išsitapatinimo“ politika"

Kas iš tikrųjų yra meno darbuotojo(s) darbdavys, kurio pagrindu (ir prieš kurį) būtų galima jungtis į profesinę sąjungą? Kūrinį užsakanti institucija ar institucija, kuri parūpina projektines lėšas – o gal akademija, kasmet įdarbinanti tave keliems mėnesiams? O gal, vis dėlto, esi „pati sau darbdavys“, o gal tave įdarbinusi „visuomenė“? Kaip meno darbuotojoms streikuoti ar susiorganizuoti kitokius kolektyvinius atsisakymus dirbti, kai dirbama kelioms institucijoms (arba nei vienai), ir dar labai neapibrėžtu laiku? Materialinės ir ideologinės kliūtys, su kuriomis susidūrė Estijos meno darbuotojos, susibūrusios į Šiuolaikinio meno sąjungą (Kaasaegse Kunsti Liit, KKL), atrodo labai pažįstamos bei aktualios ir jų kolegėms Lietuvoje. Organizavimosi pradžiai Triisberg siūlo apsibrėžti savo, kaip meno darbuotojų, statusą, taip pradedant „išsitapatinimo“ procesą: kovą prieš požiūrius, kad „meno kūrimas yra hobis, (...) iš kurio negalima tikėtis stabilių pajamų bei (...) kad meno kūrėjai yra antrepreneriai, pardavinėjantys savo produktus rinkoje“.

Sesiją moderuos Tomas Marcinkevičius.

Tekstą galima rastičia (p. 139-151).

Pokalbis #5

Gruodžio 15 d., 19 val.

Autonomistinis organizavimasis „judėjimų erdvėse“

  • 16beaver
  • Arnoldas Stramskas

Diskusija vyks anglų k. ir bus transliuojama tiesiogiai Kauno menininkų namų FB paskyroje. Registracija nereikalinga.

Šįkart diskusijai apie dinamiškus autonominių judėjimų ir erdvių santykius prie mūsų prisijungs „16 Beaver“ kolektyvo (Niujorkas) nariai bei Arnoldas Stramskas.

Fizinė erdvė teikia būtinų išteklių organizavimuisi – autonominiai judėjimai juk nenukrenta iš dangaus. Infošopai, socialiniai ir bendruomenės centrai, laisvieji universitetai: visų formų autonominės erdvės atlieka maištingo linksminimosi, tarpusavio pagalbos ir keitimosi žiniomis funkcijas, taip palaikydamos mūsų judėjimų gyvastį.

Rene ir Ayreen iš „16 Beaver“ pristatys ilgą šios erdvės – autonominio organizavimosi palaikymo struktūros, prie kurios, greta gausybės kitų, prisidėjo ir tokios asmenybės, kaip Silvia Federici, George’as Caffentzis ir Davidas Graeberis – istoriją. Jos taip pat pasidalins strateginėmis refleksijomis apie savojo organizavimosi būdo potencialą, problemas ir nesėkmes. Kaip kažkada diskusijoje apie naujos vietos atidarymą Brukline yra pastebėjęs amerikiečių autonomizmo teoretikas George’as Caffentzis, vien pats pavadinimas „socialinis centras“ yra problematiškas, nes suponuoja, kad tokia erdvė yra judėjimo „centras“: vieta, kurioje judėjimo energija ir nariai teritoriškai uždaromi tarp keturių sienų, taip juos apribojant ir marginalizuojant. Vietoj šios sąvokos Caffentzis pasiūlė „judėjimų erdvių“ sampratą – socialinių įrankių, siūlančių socialiniams judėjimams galimybę plėstis, bet neprisiimančių centrinio teritorinio statuso. „16 Beaver“ prezentacijai atsakys Arnoldas Stramskas, tyrinėjantis mažąją politiką ir autonominius judėjimus Lietuvos bei posocialistiniame kontekste – jis sugretinimui ir palyginimui pristatys Lietuvos judėjimų erdvių, socialinių centrų bei infošopų potencialą ir problemas.

http://16beavergroup.org

Skaitymai #5

Gruodžio 20d 6pm UTC+2/p>

Paskutinėje „Kelių į autonomiją“ skaitymo grupės sesijoje prisijungsime prie „16 Beaver“ asamblėjos Joje Lietuvos ir kitų šalių„judėjimų erdvių“ dalyviai susitiks pasidalinti patirtimi ir strategijomis, kaip toliau steigti autonomiją ir išlaikyti mūsų fizinius (ir nebūtinai) kolektyvus bei iniciatyvas pandemijos sąlygomis.

PDF

„16 Beaver“ jau 33 savaites organizuoja asamblėjas, kuriose bando kartu su bendražygiais aptarti rūpesčius, klausimus ir požiūrius į įvairias kovas bei problemas, bei apmąstyti tai, ką atveria, pridengia, išgrynina ir apsunkina ši pandemija, koks yra ir bus jos poveikis mūsų bendriesiems pasauliams.

Tekstas asamblėjai Howard Slater „Iškraustykime leftistinį bunkerį“

Mūsų diskusiją apie kasdienės reprodukcijos komunizaciją ir bendros erdvės dekolonizaciją pandemijos sąlygomis papildys Howardo Slaterio tekstas, siūlantis pagalvoti apie tai, kaip kairės tarpe galime auginti bendruomeniškus subjektyvumus be baimės, atsiskyrimo ir individualizacijos. Slateris kritikuoja atsainų politinės kairės požiūrį į bet kokią asmeninę ar kultūrinę raišką kaip į „buržujišką individualizmą“ ir pademonstruoja, kaip ir kairiųjų grupės gali būti labai sėkmingai „individualizuotos“ – kaip jų nariai tampa konkuruojančiais „ekspertais“, kuriančiais ne bendro mokymosi erdves, o teritorines savęs įtvirtinimo bei dogmos zonas.

Registracija – el. paštu paths.to.autonomy@gmail.com

Tekstą (11 psl., anglų kalba) galite rasti čia.